Įsivaizduok – artėja atostogos… ir viskas viduje ima šviesėti. Lyg lengvas vėjas nuo jūros paliestų mintis, o saulė jau glostytų odą. Spalvos tampa šiltesnės, gilesnės – tokios, kurios nekalba garsiai, bet palieka jausmą.
Švelnus perlamutro švytėjimas susilieja su žemiška ramybe, o aukso linijos tarsi tyliai pasakoja apie gamtą, apie lengvumą, apie laiką, kuris niekur neskuba. Lapai krinta lyg mintys, kriauklės primena jūros kvapą, o reljefas kviečia ne tik žiūrėti, bet ir jausti.
Tai būsena, kai nieko nereikia – tik būti. Kai lengva pasiklysti tarp šviesos, šilumos ir mažų, beprotiškai gražių akimirkų.

The black wolf against the white wolf 






