Prisirijusi takitų tiek, kad skrandyje galėčiau pradėti revoliuciją, įsiritau į autobusą ir nuriedėjau link San José del Pacífico – miestelio aukštai kalnuose, kur oras toks tyras, kad net tavo nuodėmės atrodo mažiau nuodėmingos.

Šis kalnų miestelis dar vadinamas „magic mushrooms” sostine. Ir ne šiaip sau – čia nėra nei policijos, nei taisyklių, tik šiek tiek ginkluoti “dyleriai” su kuprinėmis, iš kurių sklinda tokie kvapai, kad net tavo močiutė pradėtų klausytis psytrance muzikos. 🍄

Geriausias patarimas tik atvykus į miestelį pasigirdo iš hipsterio, kuris tarsi teleportavęsis iš „Woodstock’o“, su šliopkėm, plaukais nemačiusiais vandens turbūt nuo praėjusių metų ir tokiu chill vibe’u, kad šalia jo jautiesi kaip perkaitęs arbatinukas, išgirsti – „Duuuuude… it’s so chill and good… try everything.“

Spalvos, kalnų žmonės ir laukiniai šunys

Visas miestelis kvėpuoja spalvomis nutūpusiomis ant pastatų. Kiekviena siena lyg atskiras meno kūrinys. Psytrance ornamentai, magic mushrooms ir įvairios kitų dimensijų būtybės žvelgia į tave nuo kiekvienos sienos. Jei kur nors pasaulyje egzistuoja menininkų rojus – tai jis tikrai čia.

Vietiniai žmonės nors ir maži ūgiu, tačiau jų širdys didelės. Būdama 178cm ūgio šalia jų jaučiausi lyg milžinė iš pasakos, kuriai bet kurią akimirką pasiūlys ne pupą, o… grybą. 🍄

Pirmą vakarą, leisdamasi nuo savo kalno namelio link miestelio centro – pasijutau taip lyg pirmą kartą matyčiau dangų. Bežiūrint į jį pamiršau jog esu žemėje. Be miesto šviesų jis atrodė arčiau, gyvesnis ir tooooks ryškus! Stovėjau išsižiojusi ir pametusi laiką, kai krūmuose išgirdau krebždesį. Laukinis šuo, mintyse rezgęs planą – “kandam šitai Gringai į čiurną.”

Laimė buvau ne viena ir šuo buvo nuvytas garsiu trepsėjimu, bauginačiu bėgimu link jo ir riksmais. Apsukęs ratą dar kelis kartus mėgino įsikibti man į koją, tačiau kiekvieną kartą buvo parodyta kas tikrasis alfa.

Kartais tau nepadės net plaukų spalva

Pirmąjį vakarą, grįžusi į kambarį, radau šaldymo kamerą – kambaryje vos laikėsi +1 temperatūros.. Po valandos bandymų surasti, “kur čia tas stebuklingas šildymas”, pasidaviau ir susivyniojau į visus rastus dekius, patalynes ir treningus. Stilius? Nulis. Šiluma? Kažkas į tą pusę. 

Ryte prabudus vaizdas per langą mane pribloškė – buvo ne šiaip gražu, buvo ypatinga – kalnai tokie žali ir purūs, kad akimirksniu pasijutau taip lyg praeitame gyvenime būčiau buvusi stirna besimėgaujanti minkštų samanų prieglobsčiu.

Šokau iš lovos su mintimi – greičiau! Noriu pasijusti kaip stirna. Eidama pro „spintelę“ po televizoriumi (kurią matai šioje nuotraukoje), sustojau lyg žaibo nutrenkta. Py……, tai ne spintelė. Tai šildytuvas. Modernus. Tylus. Veikiantis!

Nugalėjimas už nuovokumą atitenka gerbiamai Eglei Šimkutei. Aplodismentai man, padarau reveransą ir laukiu kol raudonis dinks iš mano veido.

Bailys kiškis ir laukinė kalė krūmuose

Miestelyje, neypatingai protu pasižymintiems turistams, tokiems kaip aš buvo ir atrakcijų – karstantis per beždžionių tiltus, kurie atrodė jog laikosi tik vietinių žmonių maldomis ir rūdžių valia, kiekvienas žingsnis atrodė kaip mažytė malda, jog šiandien dar ne ta diena.

Nulaižyto instagram supynės – taip ir matau influencerę, besisupančią ant jų su ilga plėvesuojančia suknele. Tačiau jos buvo kito kalibro – užlipus, vietinis vaikas prisegė mane automobilio diržu, turbūt mintyse persižegnojo ir leido man suptis.

Kiekvieną sykį supynėms priartėjus prie skardžio krašto, virvės garsiai suvaitodavo, o mano širdis stabtelėdavo. Adrenalinas? Ne, negirdėjau…

Kalnuose gamta nesidrovi: ta pati kalė, kuri vakar gatvės viduryje ignoravo signalizuojančius automobilius dėl puikios mankštos su laukiniu šuniu, šiandieną išlindo iš krūmų su trim šunimis ir nuoširdžia šypsena.

Tai buvo pirmas kartas, kai mačiau besišypsantį iš pasitenkinimo šunį, kuris tarsi mėgino pasakyti –

“Brangioji, gyvenimas nuostabus, jei žinai kuo užsiimti.”

O čia prasidėjo stebuklas

Kambario terasoje pavalgius vakarienę ir kvėpuojnat grynu kalnų oru – prasidėjo magiškas momentas, kai visos spalvos tapo ryškesnės, o rūpesčiai liko pačioje kalno apačioje. Nusprendžiau eiti palydėti saulės ant kalno viršūnės.

Atvykus pamačiau kaip debesis lėtai plaukia link manęs – užstoja saulę ir apsupa mane, tarytum sapne. Visas kalnas buvo paskendęs debesyje, jausmas toks lyg pati gamta būtų palaiminus mane ir pasidalinus savo begaline energija.

Tos akimirkos kamera užfiksuoti nepavyko, tačiau sėdint debesyje ir aplink matant tik jį – jaučiau kaip tampu jo dalimi. Tas jausmas vis dar spaudžia džiaugsmo ašarą. WTF, ar tai nutiko iš tiesų?

Priminimas sau ir viesiems kas turi tai išgirsti

Kiek iš tiesų reikia nedaug. Gryno oro, vos riedančio dviračio ir trupučio entuziazmo.

Po visų dienų, kurių metu patyriau visko – nuo šalčio kambaryje, iki supynių ir maldų, kad automobilio diržas nenutrūktų – čia mane pasitiko tyla, ramybė ir aiškumas. Vėl radau jausmą, kai sėdi apsupta nieko ir supranti, kad esi visko centre.

Dūzgiančios mintys, rūpesčiai ir skubėjimas liko už nugaros, kažkur ten, kur net beždžionių tiltai nepasiektų.

Miestelis – kur vaikai laksto basi, purvinais ir nubalnotais keliais, tačiau išsišiepę iki ausų. Čia niekas nesijaudina, ar telefono ekranas pakankamai ryškus saulėje, o gyvenimas vyksta ne ekrane, o tarp medžių, milžiniškų agavų ir garsiai beskambančio juoko.

Laikas sustojo. Gal ne visiems, bet man tai tikrai.

Pagaliau prisiminiau – kiek nedaug iš tiesų reikia, kad pasijustum laiminga ir laisva.