The illusion of time

Kai buvau maža, laikas man buvo pojūtis. Jis tarsi bangos – be pradžios ir pabaigos. Tai lyg vakarykštis sniegas, kuris vis dar krenta kažkur kitame pasaulio gale ir rytojaus saulė, kuri jau šviečia ten, kur dar nepasiekė mano rytas. Neapčiuopiamas laiko nevientisumas lyg miškas, kurio vienas takas veda į prisiminimus, kitas į svajones, o trečiasis į akimirką vykstančią dabar ir tuo pačiu niekada. Galbūt todėl taip gera žiūrėti į žvaigždes, kurios spindi mums iš praeities, pasakodamos savo istoriją.