Spirit of the forest

Ji — laukinė, nesutramdoma jėga. Ne ta, kuri šaukia ar kelia triukšmą — o ta, kurią pajunti tyloje, kai miškas ima alsuoti tavo kvėpavimu.
Viena jos ranka pažaboja ugnikalnius ir audras, kita — švelniai paglosto samanotą žemę. Ji nevaldo gamtos — ji yra gamta.

Jos žvilgsnyje atsispindi kalnai, liūtys ir žaibai, o širdyje pulsuoja visatos ritmas — senesnis už laiką, gilesnis už žodžius.
Miškai ir kalnai — jos stuburas.
Jūros ir vandenynai — jos kraujas.
Vėjas — jos kvėpavimas.
O šviesa, kurią ji neša, nėra tik šviesa — tai tiesos blyksnis, kuris perveria iliuzijas ir palieka tave nuogas prieš gyvenimą.

Ji nepaklūsta taisyklėms, nes pati yra pirmapradė tvarka.
Nepriklauso nuo nieko, nes priklauso viskam.
Ji — gamtos balsas moters sieloje. Ji — gyva, tikra, žaižaruojanti galia, kuri myli, griauna ir kuria tuo pačiu metu.