Above the shadows

Vienas gražiausių kada nors girėtų mitų apie Medūzą – ji buvo tokia dangiškai graži – ilgi tamsūs ir žvilgantys lyg šilkas plaukai, oda lygi ir skaisti lyg iš pieno plaukusi, o akys tokios žydros ir gilios, jog žiūrėdamas į jas paskęsdavai jų gylyje. Tai pamačiusi Deivė Atėnė pajuto tokį nenupasakojamą pavydą, jog nusprendė Medūzą nubausti, nes kaip gi mirtingoji gali būti gražesnė už Deivę. Atėnė užkeikė Medūzą ir jos ilgi plaukai susiraitė ir virto gyvatėmis, o akys tapo pilkos ir visus žmones išdrįsusius pažiūrėti į ją – paversdavo akmeniu.
Bet ši istorija ne apie pabaisą. Ji apie vidinę galią, kuri priklauso tik tau ir tikrąją, tyrą meilę. Ji apie tai, jog ne kiekvienas drįsta pažvelgti į tiesą ir dar mažiau tų, kurie ją pajėgia priimti. Pasak legendos tik tikroji meilė pažvelgus Medūzai į akis – pamatė jose auksą, nes jei žvelgi į ją ne iš baimės, o iš meilės – Medūzą pamatai ne kaip pabaisą. Nes tik tas, kuris nebijo tavo šešėlio, vertas tavo šviesos.