Yra akimirkų, kai pasaulis nutyla, o viduje pradeda kalbėti kažkas gilesnio. Ne skubėjimas, ne triukšmas – tik ramus, užtikrintas buvimas su savimi. Tarsi sustotum tarp dviejų minčių ir pagaliau išgirstum, kas iš tiesų svarbu.
Čia slypi tyli jėga. Subtilios formos persipina lyg mintys, kurios iš pradžių atrodo trapios, bet savyje neša aiškumą. Kiekviena linija turi kryptį, kiekvienas sluoksnis – prasmę, kuri atsiskleidžia ne iš karto, o po truputį, leidžiant sau pabūti ilgiau.
Tai ne apie paviršių. Tai apie jausmą, kuris pasilieka. Apie vidinę ramybę, pasitikėjimą ir tą tylų žinojimą, kad viskas yra būtent taip, kaip turi būti.

Geisha 









